Search

Content

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė: Aš įrodžiau sau, kad gali daryti tai, ką nori


Yra šitiek žmonių svajojančių būti dainininkais ar kompozitoriais, bet niekad to taip ir neįgyvendinančių. Eglė išdrįso. Ji kuria muziką ir moko dainuoti. Tad šis interviu yra apie drąsą pajausti, ką veikti nori ir apie drąsą įrodyti sau, kad tai veikti gali. Tai interviu apie tyrinėjimą ir patyrimą, savęs ir kultūros, tokius prasmingus giluminius procesus. Prasmingus ir giluminius kaip ir Eglės muzika. Dėl to labai džiaugiuosi galėdama dalintis šiuo pokalbiu.

Jūsų dėmesiui - Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, kitaip žinoma kaip Tamsaulė.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas? 
Tiesą sakant, dainininke. Po to, kai praėjo noro tapti kosmonaute fazė. Tam tikra prasme vis tiek dirbu su kosmosu.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti? 
Sąmoningai stebėti: savo mintis, tekstus ir jų sąsajas sąmonėje, savo kūną, jo judesius. Save stebėti iš vidaus ir iš išorės. Sąmoningai stebėti kitą žmogų, jo kūną  ir per tai besireiškiančias baimes, ribas, kliūtis, kad galėčiau padėti bent šiek tiek išsilaisvinti, rasti takus.

Kai kalbate apie apie sąmoningą stebėjimą kaip įgūdį -- kaip jums pavyko jį įgyti ir kaip jį toliau tobulinate? (Ar turite kokį mechanizmą ar procesą, kurio pagalba tobulinate savistabą, ar tai vyksta be aktyvių pastangų?) Taip pat, kaip atradote, kad jums tai artima ir svarbu? Ir kaip jums pavyksta stebėjimą susieti su aktyviais veiksmais - pritaikyti įgytas įžvalgas?
Toks stebėjimas turbūt niekuomet nėra kažkoks baigtinis, tai greičiau nuolatinė sąmoningumo praktika ir jos siekis. Tai dvikryptis judesys - ir iš savęs (stebint ir taip priimant kitus), ir į save (mėginant save suvokti). Man tai labai siejasi su fenomenologija ir nuolatiniu grįžimo judesiu, taip pat kito/ kitybės sąvoka, net ir save galint tarsi atsitraukti ir suvokti kaip galimą savo sąmonės turinį - šia prasme - kitą. Stengiuosi save lėtinti, sustabdyti, kad išgirsčiau pačią save. Kitus intensyviausiai stebiu dainavimo pamokose, kurias vedu kasdien. Turi girdėti ir balsą, ir tai, kas pasigirsta per jį, - kas neištarta tuose žmonės, ko bijoma, kas džiugina. Su savim dažniausiai atviriausiai susitinku grodama, dainuodama, ypač realiu laiku improvizuodama scenoje arba sau viena rašydama tekstus. Vis dėlto, manau, kad tam susižadinti nuolat yra ir bus reikalingas nuolatinis sąmoningas to prisiminimas.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Atsisakydama galimai nepalyginamai didesnės klausytojų auditorijos neperėjau į pop kultūrą: dirbu su man artimiausia atmosferine, etnine, eksperimentine muzika ir žiūriu, ką ji daro su manimi. Dažniausiai sąmoningai rašau lietuviškai, nes kiekvienąkart tai iššūkis - rašyti sava kalba, nes ji nesileidžia būti rašoma paviršutiniškai, tu neišvengiamai ją tikrini. Rašau dainas lietuviškai ir užsieniečiai jas su mielu noru klauso!

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei? 
Didžiulę. Aš įrodžiau sau, kad gali daryti tai, ką nori.

Kaip jums pavyko tai sau įrodyti? Ar buvo kokie nutikimai, padėję jums suvokti savo (ir kiekvieno žmogaus) įtaką savo gyvenimui? Ką patartumėte jaunam žmogui, kuriam medijos bando įteigti, kad saugūs ir tradiciniai išsilavinimo bei profesijų keliai yra vienintelės patrauklios perspektyvos, kad alternatyvos yra per daug baugios ir nerealistiškos?
Šitai supratau iš savo vyro - jis pats susikūrė savo profesiją, savo darbą ir sėkmingai tai veikia jau dešimt metų. Iki tol maniau, kad ką baigsiu universitete, tą ir veiksiu, nepaisant to, kad manyje nuolat šoko tie kūrybiniai gūsiai, nesiliaudami apie save priminę. Ir kartą mano vyras sako - tai tu pradėk mokyti dainuoti. Galvojau: ,,Kaip? Taigi aš negaliu, negaliu, nemoku, nesuprantu"... Bet labai greitai supratau, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos išmanau tikrai gerai ir galiu paaiškinti visa savimi. Kuriuosi naujas metodikas, darau tai, ką savimi patikrinu, ir kuo pati labai tikiu. Žinoma, tai kartu turi būti ir sisteminis, kryptingas darbas. Kai nemokau dainuoti, imuosi kūrybinių darbų, jie jau visai tiesiog dėl džiugesio ir vidinių kelionių.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų? 
Per dienas gročiau, dainuočiau, bet dar ir tapyčiau, daugiau skaityčiau, rašyčiau, ten susitinku save, mokyčiausi naujų kalbų, dažyčiau namų sienas, perstumdyčiau baldus, šukuočiau katinus, auginčiau keletą daržovių ir daug keliaučiau keliaučiau keliaučiau... o, dar ir šokčiau.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus? 
Nežinau. Išmokti kokią nors kalbą arba įvaldyti biohakerių metodų.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų? 
Tęsk rašyti.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose? 
Sąmoningos saviugdos, kažko susijusio su Biohacking ir požiūriu, kad pats žmogus gali pakeisti beprotiškai daug savo gyvenime, pradedant sveika gyvensena ir baigiant aktyvia sąmone ir kitų jos lygmenų pažinimu.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime? 
Mokėjimas klausytis ir stebėti. Man tai labai svarbu, nuolat to mokausi.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų? 
Apie tai, kad pradėti save pažinti pirmiausiai padeda artimiausia kultūra, o ne ta, kuri mums yra įteigta įvairiausių medijų.

Gal galėtumėte papasakoti, kokiais būdais ir keliais artima kultūra gali padėti žmogui pažinti save?
O, čia galėtų būti labai ilgas atsakymas, bet ir taip jie netrumpi. Trumpai tariant, paklauskime savęs, kodėl mes nuolat klausomės beveik vien tik užsienietiškos muzikos? Kodėl dauguma rašo dainų tekstus vien angliškai? Tai leitmotyviškai atsikartoja daugelyje sričių. Kartą savęs paklausiau, kodėl ieškodama savojo skambesio, jo ieškau per amerikietišką muziką. Ir tada po truputį pradėjau viską tikrinti, ką ir kodėl darau, klausti savęs, kiek renkuosi sąmoningai, o kiek esu palengva tam užprogramuota. Sutikau nemažai stiprių žmonių, kurie labai palaiko lietuvių kalbą ir kultūrą, taip pat filologijos/ fenomenologijos mokslai tuo metu man uždavė begales sužadinančių klausimų. Pradėjau pažindintis su mūsų senąja kultūra, dainomis. Po to pradedi prisiminti, kad vis tiek turi būti kažkokia tėkmė, gilus ir senas atminties vanduo, tekantis nuo mūsų pradžių, per mūsų pramotes ir protėvius, senelius ir tėvus iki čia, iki mūsų pačių. Tikiuosi - tolyn ir gilyn.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų? 
Hm hm hm. Labai sunku. Įtariu, kad Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena? 
Bet kuri su truputį daugiau miego:))

Daugiau apie Eglės veiklą - https://soundcloud.com/tamsaule
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/ 

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas