 |
| Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014 |
Pasieny papuoštos kelios kalėdinės eglutės ir automobilių šviesos pavakarę atsispindi nerūpestingai išsidraikiusiuose blizgučiuose. Pirmą kartą sieną iš žemyninės Europos į Jungtinę Karalystę kertu ne oro keliu, tad tenka praeiti pasų patikrą, kuri, netikėtai, kiek praskaidrina jau prailgusią kelionę, nes tas ne itin didelis pastatas pilnas vaikų, prancūzų pradinukų, nė nesiekiančių pasieniečių stalo aukščio. Pirmą kartą matau pasienio apsaugos darbuotojus taip sutartinai besišypsančius. Tuomet įvažiuojam į pritemusį vagoną, užsidaro durys ir pajudam žemyn. Po vandeniu. Taip kertam Lamanšą.
Jau pasiekusi Londoną pradedu skaityti istorijas, parašytas Alessandro Baricco, autoriaus, kurio tekstai prieš keletą metų man padarė tokį įspūdį, jog tuomet perskaičiau viską, ką tik radau lietuviškai išversto. Istorija vardu "Misteris Gvynas" Londone skaitosi dar smagiau, mat kūrinio veiksmas vyksta būtent šiame mieste. Ir skaitau, kaip pagrindinis veikėjas vaikšto Regents parke priimdamas svarbius sprendimus ir atranda meistrą, gaminantį vaikiško atspalvio lemputes Camden Town'e (tarp kitko, beveik neabejoju, jog toks ar koks panašus meistras toje miesto zonoje išties egzistuoja, nes, rodosi, kad Camden Town'e išties gali atrasti viską, ko tik ieškai). Tad visa Baricco knygose skleidžiama magija dar labiau priartėja prie realybės, kai rodosi, kad vaikščioji tomis pačiomis gatvėmis su knygos veikėjais. Tesiskiria laikas. Ar kuri kita dimensija.
Pagrindinis misterio Gvyno tikslas yra užrašyti portretą. Nežinau, kiek šie žodžiai perteikia ieškojimų metaforą, kiek - paprasčiausią idėją, tačiau tokia mintis leidžia patyrinėti žmogaus šerdį, pačią esybę, tai, kas galėtų būti nupiešta. Ar užrašyta. Ir tampa akivaizdu, jog svarbios ne detalės ir ne antakių linkis, ne, svarbi istorija. "Įsikalam į galvą, jog esame koks nors personažas, pasinėręs į dievaižin kokią avantiūrą, kad ir paprasčiausią, bet mes turėtume suprasti vieną dalyką - kad visa toji istorija esame mes patys, o ne tik šis personažas. Esame miškas, per kurį einama, piktadarys, kuris jį dergia, visa ta velniava aplinkui, visi tie praeinantys žmonės, daiktų spalvos, triukšmas." Priimant tai matyti, jog kiekviena istorija yra vertinga, nes vertinama ne tik personažo iliuzija, bet ir visa, kas aplink, aplinka irgi yra personažas, personažas irgi yra aplinka. Dar mokykloje sakydavo, jog analizuojant literatūros kūrinį svarbu atkreipti dėmesį į būdą, kaip rašytojas kuria aplinką, kaip kalba apie vaizdus ir detales, nes tai suteikia informacijos ir apie veikėjus. Ir kartais atrodo, kad jei patyrinėtumėm tokią situaciją realybėje, ji ne itin skirtųsi nuo literatūros kūrinio. Nes atkreipiu dėmesį į dalykus, kurie man įdomūs ar artimi. Kai stabtelėjusi prieš šį sakinį pažvelgiu pro langą ir matau gelsvas kalėdines lemputes šalia esančio daugiabučio lange, tvirtai žinau, kad jis susijęs ir su mano istorija. Taip grįžtam prie savotiško vienio idėjos.
Išties pats Baricco taip susižavėjo savo nupasakotomis istorijomis (užrašytais portretais), jog neiškentė neparašęs jų kaip atskiros knygos. Taip atsirado "Triskart aušroje". Trys pasakojimai apie du žmones, susitinkančius auštant. Sako, visiškai nepažįstamus. Bet sunku atsikratyti įspūdžio, jog tai tas pats vyras ir ta pati moteris, tik skirtingose laiko juostose, susitikę per anksti ar per vėlai, kaip kartais nutinka, nors, paaiškėja, dažniausiai susitikimai įvyksta pačiu laiku. Visos istorijos tokios vizualiai patrauklios - perskaičius knygą mintyse lieka velniškai dailūs trumpi filmai, paveikslėliai, nors ir negausūs detalių, bet tokie gražūs pažiūrėti atsitraukus (kaip kokios Monet lelijos). Gelsvų prieaušrio atspalvių viešbučių vestibiuliai ir bundančios senamiesčio gatvės, tuščios autostrados ir pajūris. Veido išraiškos žmonių, bandančių gyventi, išgyventi, statyti namus kaip pareigą (bandyti sukurti kažką savo, kažką saugaus, kažką, ko kūrybai galėtum pašvęsti gyvenimą). Ir teigiančios, jog privalu saugotis pykčio - nes įpranti prie šviesos, kurioje gyveni, ilgainiui tebematai viską joje, ir sunku pabėgti nuo tos perspektyvos, tad verta ją susikurti kuo skaidresnę. Dar viena graži idėja yra santykis tarp žmonių. Kuo mažas berniukas gali padėti suaugusiai moteriai, kuo jauna mergina gali padėti senam naktiniam sargui. Ir atvirkščiai. Kuo žmonės gali padėti vienas kitam, žvilgsniu ir žodžiais, būdami nepažįstami, besidalindami tuo, kas turima bendra, tik gal dar neatrasta vienos ar kitos pusės. Atpažindami, kad yra vienas kito istorijų dalys. Ir kai priimi save kaip istoriją, tuomet ir nepažįstamas praeivis taręs žodį, ir akį patraukusios kalėdinės lemputės tampa prasmingi, nes juos priimu kaip dalį savęs. Kartais iki nuoširdaus rūpesčio, atjautos ar susidomėjimo tetrūksta pastangos atrasti ryšį tarp savęs ir šalia esančio objekto. Jį atradus jauti giliau ir matai detaliau. Ir visas magiškasis realizmas, kurtas Baricco ar savų minčių, išsiveržia į kasdienybę, nes, pripažinkim, tarp jų niekad ir nebuvo didelės atskirties.
Traukinių stotyje paryčiais bunda keliautojai. Moteris sėdasi, aunasi raudonus aukštakulnius, gurkštėli seniai atšalusios kavos ir kalbasi su priešais snaudusiu nepažįstamuoju. Ji sako kaip nekenčia Polo ir kaip jis turbūt nekenčia jos ir kaip svarbu būti visiškai savimi, ir jos pašnekovas po kurio laiko atitaria, kad dažnai žmonėms dalykai atrodo per daug sudėtingi. (Tuo metu geriu arbatą ir skaitau kaip misterio Gvyno studijoje perdega pirmosios lemputės). Po valandos centrinėje stotyje jau daug daugiau šurmulio, balandis praskrenda vos sprindžiu nuo viršugalvio, kol indė su bandančiu pabėgti (nors rodos, vos išmokusiu vaikščioti) kūdikiu dairosi kažko pamesto. Tuo metu nebeskaitau, tik dairausi. Išvažiuoju iš Londono ir matau eglutėm nukrautas gatves ir spalvotas karuseles šalimais, detalių gausa išsilieja į spalvotą foną. Važiuoju ir mąstau, kokias istorijas pasakosiu apie šias gatves. Ir kokias istorijas apie mane pasakos šios gatvės.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą