Search

Content

Du vilkai arba Apie Mus ir Juos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Mano širdyje gyvena du vilkai. Vilkas meilei, vilkas neapykantai. Ir aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo to, kurį vilką maitinu kasdien. 

Taip skamba senas indėnų pasakymas, kuris matomas ir populiariojoje kultūroje, matomas, bet ne itin dažnai apmąstomas. Idėjos, kurias dabar skaitysite, paremtos neįprastai įžvalgia neoropsichologo Rick Hanson knyga "Buddha's Brain" ("Budos smegenys"), kurioje pasakojama, kaip mintys ir jausmai keičia smegenų struktūrą, įrodant, kokia svarbi yra kiekviena patirtis. Kad ir žodžiai, kuriuos skaitote dabar.

Meilės vilkas žvelgia toli ir mato plačius horizontus, kuriuose visos būtybės priklauso tam pačiam ratui - mes. Neapykantos vilko ratas yra gerokai siauresnis, tad tik tos pačios tautos ar šeimos narys (ar net tik pats individas) telpa į savųjų ratą, apsuptą grėsmingų būrių kitų. Kartais ratas tiek susiaurėja, jog viena žmogaus dalis neapkenčia kitos.

Taigi, ratui siaurėjant, kyla klausimas - kas lieka už ribos? Kitos kultūros, kitos religijos žmonės? Kaimynai, su jums nepatraukliomis politinėmis pažiūromis? Sunkiai sukalbami giminaičiai ar kadaise įskaudinę draugai? Ir kai tik išstumiam ką nors iš savųjų rato, imam nuvertinti išstumtąjį ir pateisinti nekokį elgesį jo atžvilgiu. Ir tai žadina neapykantą, tai kelia neapykantos vilką ant kojų.

Ir tai natūralu. Kad ir pažvelgus evoliuciškai - bendradarbiavimas grupėje prieš tūkstančius metų buvo žūtbūtinė išlikimo sąlyga, kaip ir priešiškumas, nukreiptas kitos grupės adresu. Kitos - reiškia, nepažintos, reiškia, galimai keliančios grėsmę. Tad noras palaikyti atstumą tarp savęs ir įtartino individo iš kokių tolimų neregėtų kraštų yra visai suprantamas kaip tiesiog saugumo mechanizmas. Taigi, suprantama, bet ar dėl to verta vadovautis priešistorinėmis baimėmis?

Paeksperimentuojam? Pabandom pasekti savo mintis ir pabandyti pagauti save mąstant, kiek kartų per dieną skirstom žmones į "panašius į mane" ir "ne tokius kaip aš". Ir kas būtų, jei paliktumėm skirtumus ramybėje ir susitelktumėm ties tuo, ką turim bendro?

Jei dažniau bendrautumėm su skirtingų tautų, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus, skirtingų ideologijų žmonėmis, pamatytumėm, kokie mes visi panašūs. Pamatytumėm, jei panašumų ieškotumėm. Tas vyras su keista kepure, sėdintis autobuse už tavęs, kadaise lankėsi tavo gimtajame mieste ir nešiojasi dešimtis istorijų apie jį. Tas vaikinas su riedlente irgi dažnai mąsto apie globalią pasąmonę. Ta penkiametė venecijietė irgi dažnai žiūri į mėnulį ir svajoja ten nuvykti. Tavo kaimynė, kurios šaknys Irane, gimtadienį švenčia tą pačią dieną su tavim. Ir praeinantis budistų vienuolis oranžiniais rūbais nusišypso, nes abu mirkstat tam pačiam lietuje. 

Kartais gyvenam toje pačioje šalyje, kartais kalbam ta pačia kalba. Kartais dalinamės sentimentais pienui su medum prieš miegą. Ir kartais svajojam apie tuos pačius dalykus, tikimės tų pačių dalykų, tik žinoma, to nė nenumanom, tik praeinam pro šalį, ignoruodami ar net kiek susiraukdami, mat nepatiko praeivio kalba ar pasakota istorija. Bet žmogus yra daug daugiau nei kalba ar jo pasakojamos istorijos. Kiekvienas žmogus, net neabejoju, yra neišsemiamas ir ne iki galo pažinus, kiekvienas talpina šitiek daug. Ir rasti panašumų - tik atkaklumo ir noro, žinoma, reikalas.

Ta latvė irgi mėgsta saldainius "Miglė". Kas galėjo pamanyti. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas