Literatūrinis pavasaris

"iš metų laikų

čia mieliausi, manyčiau,

pavasaris ir

ruduo,

           vasara, žiema,

dar tai, ką turim dabar"

- A. Marčėnas "Ištrupėjusios r dvės"

Kiekvienas rytas vis žalsvesnio atspalvio. Mat beržas ties mano langais skleidžia lapus, vaiskesnius ir stipresnius kas akimirką. Greit prasidės šilti vasaros lietūs, horizontas žaliuos ir kambarys popietėm rymos sklidinas žalsvos šilumos. Ir kuo greičiau teka laikas, tuo lėčiau, rodos, judi tu pats. Nors kartais prisikaupi jausmų įtampos tiek, jog, rodos, sprogsi, o viskas, kas sprogsta pernakt - tai kaštonų pumpurai kieme. Krenta kekėm alyvos "Tūloj", jau bunda ir tikrosios, ir viskas, ko norisi einant pro kokį alyvų spalvos alyvų krūmą, tai sustabdyt tą akimirką. Be jokios metistofeliškos grėsmės. Tik akimirka nesustoja, nes laikas teka, alyvom, kaštonų žiedais ar akmenim nubertas. "Bet kai nieko nedarai per jėgą, kai pasileidi pasroviui, atsiranda nemažai laiko pasidairyti į krantus." - rašė Jurgis Kunčinas "Tūloj" ir, rodos, iš tiesų, kam save spausti, kam diegti nerimą į visus kraujo apytakos ratus, kai kartais kiek atsipalaidavęs gali nuveikt tiek pat, tik daug atidžiau, pastabesnis būdamas, o dar ir procesu pasimėgaudamas. Apskritai, būna, gamtos įkvėpęs, geriau pajunti save. Į(iš)sišnekėjęs su kuo, geriau supranti save. Ir imu manyt, jog atgaivindamas ryšius su pasauliu, atgaivini ryšius su "savimi". Įsilieji į tą pačią plotmę, tą pačią erdvę. Ir jautiesi tiek pat gyvas. Kai esi tiek įsijautęs į erdvę aplink save, jog nebeskiri jos nuo savęs. Ir tada ima dominti viskas, kas supa. "Nesvarbu, kokia ilga ir nuobodi bus kalba. Ji nori išgirsti šiame pasaulyje žmonių pasakojamas istorijas. Gal jose glūdi naujos paslaptys ir nauji ženklai." - rašė Haruki Murakami "1Q84". Išties, kai pagalvoji, kaip įdomu tiesiog klausytis istorijų, nepažįstamųjų. Kasdien prasilenkiam - be žodžių - su  dešimtim žmonių, ir kiekvienas jų turi rūpesčių, džiaugsmų, kiekvienas galėtų papasakoti istoriją. Tik reikia klausančiųjų, dažnai tiesiog reikia klausančiųjų, ir tiek. Galima bert dialogus savo galvoje ir propaguot tokią saviugdą. "Jis gebėjo vienodai smarkiai - galima sakyti, visiškai - susitapatinti su kiekviena priešinga pozicija ir į ją įsijausti. Taip jis netyčia išsiugdė gebėjimą mąstyti savikritiškai. Ir įsitikino, kad dauguma visuotinai priimtų tiesų tėra sąlyginės. Dar jis išmoko, kad neįmanoma, kaip mano dauguma žmonių, aiškiai atskirti objektyvumo ir subjektyvumo, o jei riba tarp jų yra neapibrėžta, vargiai galima ir sąmoningai ją keisti." Ypač gražūs paskutinieji šios Murakami citatos žodžiai. Apie neapibrėžtumą ir įtaką jam. Žinoma, reikia supaprastinti pasaulį, kad atsirastų kažkokia tvarka, aiškumas. Ir tai, natūralu, veda į hierarchiją, nuolat linksniuojamas vertikales. Tad, atrodo, tvarkydamas, dėliodamas, vertindamas, ir kažką prarandi. Ir vėl norėtųsi grįžt prie Kunčino žodžių, tik iš kitos pusės - ne vien lengvos širdies, bet ir vertinimo stygiaus. Žvelgimo be kritikos, žvilgsnio be išankstinių nuostatų, tiesiog ramaus vaizdo į pastovius krantus, kai pats judi palei juos (nors, kaip bebūtų keista - ar nekeista - beplaukiant rodosi atvirkščiai).

"topoliam sningant

žiūrėt - su tavim - matyt

negalvojant,  

                   kad

nieko tikresnio nėra

už "nėra nieko tikro" "

Nieko nėra tikro. Ir būtent dėl to viskas yra siektina ir pasiektina, ir skatintina. It koks sapnų pasaulis, kur, sakytum, ne tikrovė, tačiau būtent toji realybė veriasi tokiomis galimybėmis ir nenusakomomis progomis. Ir kadangi kartais pasitaiko supainioti sapną su savo kasdiene tikrove, iš kur žinot, kad nesapnuojat dabar, ir kad šioji kėdė, ant kurios sėdit, yra iš tikrosios tikrovės. Aš nežinau. Bet ir nežinau, ar žinoti noriu. "Taip, šiame pasaulyje bet kas įmanoma. Telieka savo jėgomis užlipti į viršų ir savo akimis išvysti, kas ten yra - arba ko nėra." Ir čia (vėlgi, cituoju Murakami) prasideda smagiausioji dalis. Savo jėgomis užlipti, savo akimis išvysti. Be trumpesnių kelių, panešėjimų iki viršūnės, be nuogirdų ir kliovimosi atsiliepimais. Ne, pasiekti remiantis savim, remiantis į save. Rodos, kuo daugiau savęs investuoji, tuo brangesnis tikslas/daiktas/veiksmas/žmogus patampa. Lyg perleistum dalį savęs į kokį kitą objektą. Save brangini, tad ir objektas svarbesnis patampa, jau su dalele tavęs. Ir dalinamės tokiom dalelėm, pildydami dokumentus ir širdis, keptuves ir daržus soduose. Ir, kurį laiką pagyvenus, jau nė nebeatskirsi, kur "tavęs" daugiau. Ir jauku gyvent pasidaro, nes, rodos, viskas sava, tu pats šalia savęs. Galiausiai, sutinki ką artimą širdžiai, iš tolybių, ir stebies, iš kur šitaip, ir gali mąstyt, jog kokia tavo dalelė nulėkė it molekulė oru ar gruntiniais vandenim. Ir štai sužibo žavių nepažįstamųjų akyse.

"kai prasideda

spindinčios kolonados -

atmink, kad esi

tik sapnuotojas šio

ypač kito pasaulio"