Search

Content

A summer that never ends

Miestas lekia pro akis, žvelgiant pro automobilio langus, nesustoja ir žengiant siauromis gatvėmis, kaip visad kažkur skubant. Tačiau vos kiek sulėtini žingsnį, suintensyvini žvilgsnį, miestas pradeda vertis akyse. Pirmiausia, trenkia kvapų banga, nusinešdama, rodos, visus žydinčius pasaulio augalus ir tokiu stiprumu bene svaigindama. O kai iš nežinia kur pūsteli vėjas, jis kartu su savim atsineša kažkokius labai jau senus prisiminimus. Nežinau kaip jums, bet man vienas ar kitas konkretus kvapas primena vieną ar kitą konkretų įvykį. Ir dažniausiai jie yra geri (ir įvykiai, ir kvapai). Ir dėl to yra taip smagu gaudyti kvapus. Ir prisiminti senas vasaras. Tas pats, tiesa, su muzika, muzika koduoja jausmus ir potyrius, siurbia į save, o vėliau, kai klausaisi jos vėl, lėtai išpučia visą seną prisiminimą ir emociją lyg koks švelnus pajūrio brizas. Dėl to labai smagu per keliones ar tiesiog per smagias dienas klausytis daug muzikos. Nes ji tampa savotiškai paženklinta gražiais prisiminimais.

Kartais eidama per Vilnių bandau atsiriboti nuo savo jau pasisotinusio miestu žvilgsnio ir pamatyti jį kito žmogaus, dar niekad jo neregėjusio, akimis. O jis pasakiškai gražus, tikrai. Net aptrupėjęs tinkas ar kiek apleistas pastatas su apsivijusiu vijokliu dvelkia romantizmu ir paprastu jaukumu. Dar sako, kad Vilnius pilnas dangaus - jo horizontas neužkrautas n-aukščiais pastatais ir dangoraižiais. Ir dėl to jis taip vertinamas. Kartais nė nereikia kito žmogaus žvilgsnio, užtenka savojo, kad galėtum žavėtis. Beje, patarimas "atsiriboti ir pamatyti kito žmogaus akimis" galioja ne vien kalbant apie miestus.

O naktys miestuose vasarom tokios šiltos ir žavios, tiesa, dar patrauklesnės priemiesčiuose, kur ryškiau švyti žvaigždės. Taip keista suvokt, kad mes visi esame žvaigždžių dulkės, kažkada sprogusių ir paskleidusių elementus, kurie sudarė mūsų planetą. Ir mus. Išvis, taip sunku suprasti, kokios pasakiškai ilgos evoliucijos rezultatas esi, suvokti, kad turbūt evuliucionuoji toliau, kartu su kintančiom sąlygom. O sunkiausia įsivaizduot visatą - kas buvo, kol nebuvo to mažutėlio, bet tokio galingo singuliariojo taško, taigi, kas iki tol, ir iš ko jis išvis atsirado. Ir taip toliau. Mokslas magiškai įdomus. Kai tik sugeba panašius dalykus bent bandyti aiškinti. Berašydama ką tik prisiminiau Bill Bryson knygą "Trumpa istorija beveik apie viską", ne vieną kartą skaitytą ir vartytą.  Puiki knyga, nuoširdžiai, ypač jei panašūs klausimai, o ir šiaip viso pasaulio bei mokslo vystimasis bent kiek domina.

Tyliai aušta vasara, ūždama kylančiais ir besileidžiančiais lėktuvais, bildanti traukinių bėgiais, dundėdama senais autobusais, čiulbėdama paukščiais rytais (ir šviesiais vakarais), dunksėdama kojom į asfaltą ir miško keliukus, čiurlendama upeliais, grodama šiukšdančiais knygos lapais ar beribiais žaliais laukais, sprogdama karščiu ir gaiva tuo pačiu metu.

Pastebėkit iki šiol dar nematytus ir nepatirtus įvykius, spalvinančius kiekvieną vasarą ir pajuskit jos gyvybę, kaip berniukai iš "Pienių vyno".
Gaudykit savo gyvenimo žuvis, kaip tokiu būdu vasarą leidusi mergaitė iš "Penkių ketvirčių apelsino".
Blaškykitės po pasaulį, bandydami pamatyti jo tikrąsias spalvas ir pajausti stiprų skonį, tiesiog semkit jį saujom kaip vaikinas iš "Into the Wild" arba pats Algimantas Čekuolis jaunystėje, jei skaitėt "Šešias progas numirti" (tik galbūt būkit kiek atsargesni nei anie du).

Veikit, kvėpuokit šiluma ir gyvybe, susikurkit progų džiaugtis ir auginti laimę, savo ir kitų.
Susikurkit puikią vasarą, draugai.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas